Pamokslas: Kai esame išsekę
Vyras pareiškia: „Esu pavargęs, Dieve; esu pavargęs, Dieve, ir išsekęs.“ (Pat 30, 1)
Kai išgirstate ką nors sakant, kad yra pavargęs, arba kai kas nors jums sako: „Oho, tu atrodai išsekęs“, laikas paklausti Dievo: „Kokį nuovargį aš patiriu, Viešpatie?“ Teisingai diagnozavus mūsų konkrečią išsekimo rūšį, maloningai ir greičiau pradėsime atsigauti.
Ar pastaruoju metu dirbate be perstojo?
Dažniausia nuovargio forma nieko nepasako apie tai, ką patyrėme vaikystėje ar apie mūsų sielų dvasinę būklę. Pavargstame, nes esame žmonės. Mūsų kūnai turi ribas. Jėzus buvo išsekęs nuo savo kelionės, todėl atsisėdo pailsėti prie šulinio. (Jn 4, 6) Tai tiesiog reiškia, kad didžiąją dienos dalį jis buvo ant kojų ir jautė skausmą. Toks nuovargis išgydomas, jei tiesiog padarysite fizinę pertrauką. Jums reikia poilsio dienos ir tai kaip reguliarų ritmą savo savaitės gyvenime. Dievo dovana – poilsio diena – yra jūsų draugas. Jums reikia popietės, kad galėtumėte pasėdėti prie šulinio ir pailsinti kojų raumenis bei kaulus.
Ar esate irzlus, priimate skubotus sprendimus ar pastaruoju metu puolate į neviltį?
Kai atsisakote fizinio poilsio kaip įprastos savo kasdienio darbo dalies, saugokitės trijų pagundų: irzlumo, skubotumo ir nevilties. Ezavas buvo išsekęs po ilgų įprastos dienos veiklų. Irzlus dėl nuovargio jis nusprendė atsisakyti savo prigimtinės teisės, kad greitai atsikratytų nuovargio. Fizinis nuovargis paverčia mus visus prastais sprendimų priėmėjais. (Pr 25, 29–30) Elijas buvo išsekęs po didžiulio pergalingo ir drąsaus tarnavimo laikotarpio. Išsekęs jis pradėjo manyti, kad yra vienišesnis, nei buvo iš tikrųjų, ir turi mažesnę ateitį, nei turėjo iš tikrųjų. Jam nereikėjo daugiau Biblijos studijų, sunkesnio darbo ar pastoracinių patarimų. Jo negalavimas buvo fizinis nuovargis. Vaistas buvo miegas, maistas, daugiau miego, daugiau maisto, ir tada jis vėl galėjo išgirsti Dievo šnabždesį. (1 Kar 19, 4–18) Kai du šimtai Dovydo kareivių nebegalėjo eiti toliau, jis davė jiems fizinį poilsį, o jis ir kiti nuėjo toliau. Tada Dovydas grįžo vėl maloniai juos pasveikinti, priešingai nei kiti, kurie būtų sugėdinę pavargusius. Priešingai šiems paniekos balsams, Dovydas palaimino išsekusius ir pagerbė juos už jų vietą ir vaidmenį tarp jo žmonių. (1 Sam 30, 21–25) Taip Viešpats ketina daryti su mumis.
Ar pastaruoju metu susidūrėte su daug liūdnų dalykų?
Kartais Jėzaus mokiniai miega dėl įprastų dienos darbų (Lk 9, 32). Kitais atvejais Jėzaus pasekėjai miega, nes juos vargina liūdesys. (Lk 22, 45) Kai esate pavargę, atkreipkite dėmesį į emocinės traumos ir liūdesio kiekį, su kuriuo neseniai susidūrėte. Kartais keturiasdešimties valandų darbo savaitė gali atrodyti kaip aštuoniasdešimt dėl sukauptos emocinės energijos kiekio. Reikia negražios maldos. Negražios maldos išlieja viską, kas mus neramina, skaudina, kelia grėsmę ir vargina. (Job 16:7; Ps 6:6; 69:3; Iz 38:14; Rd 5:5) Toks maldavimas neatrodo ir neskamba gražiai. Negražios maldos tampa maloningu Jėzaus būdu susidoroti su nuovargiu dėl liūdesio. Kartu su savo mieguistais ir kenčiančiais bendražygiais mes atsiliepiame į Jėzaus mokymąsi negražia malda. (Lk 22:46)
Ar pastaruoju metu nuveikėte daug gero, bet negavote pripažinimo?
Kartais nuolatinis gerų darbų darymas keistai mus vargina beviltiškumu ir nekantrumu. Beviltiškumas apima tada, kai atrodo, kad visi mūsų geri darbai neatsiperka, nekeičia dalykų ar neleidžia mums ar kitiems pasiekti rezultatų. Geri darbai turėtų mus nuvesti kažkur kitur, o ne čia daryti ką nors garsesnio. Pradedame galvoti: „kokia prasmė daryti visą šį gėrį?“ Atlygis neatitinka įdėto darbo. Pradedame abejoti gera ateitimi. Įsivaizduojame save darant tuos pačius senus gerus darbus, toje pačioje senoje vietoje, be pabaigos ir be jokio dėmesio. Jaučiamės linkę pasiduoti. Apima nuobodulys daryti gera. (Gal 6, 9) Kitais atvejais nusiviliame ir nekantraujame daryti gera tų pačių senų prieštaravimų kontekste. Norime, kad viskas pasikeistų, kad būtų lengviau. Pavargome bendrauti su tais pačiais irzliais žmonėmis; tomis pačiomis rūgštiomis užduotimis. Kantrybė suteikia mums ištvermės. Kantrybės praradimas, gebėjimo žvelgti į ateitį praradimas mus išsekina. (Apr 2, 3) Kantrybė ir viltis primena mums, kad nenaudojame Jėzaus tam, kad pasiektume ką nors kita, nei esame. Vietoj to, kur esame mes, yra vieta, kur yra Jis. Jo Dvasios vaisius ten, kur esame, yra mūsų poreikis.
Ar pradėjote ką nors naujo?
Kartais esame išsekę tiesiog todėl, kad nesame įpratę prie to, ko iš mūsų prašoma. Esame įpratę bėgti vieną mylią. Dabar mūsų prašoma nubėgti tris, o mūsų plaučiams ir raumenims reikia laiko pasivyti. Esame nuolankūs. (Jer 12, 5) Mums reikia laiko. Reikalingas augimas nuolat mus nulemia nuolankumo laikotarpiu, kuris meta mums iššūkį. Mes matome savo nuodėmes ir jaučiame savo ribas dažniau, nei norėtume. Pavargstame nuo poreikio augti; pavargstame sakyti, kad atsiprašome, būti tuo, kuris neturi visko, ko nori.
Vyras pareiškia: „Esu pavargęs, Dieve; esu pavargęs, Dieve, ir išsekęs.“ (Pat 30, 1)
Kai išgirstate ką nors sakant, kad yra pavargęs, arba kai kas nors jums sako: „Oho, tu atrodai išsekęs“, laikas paklausti Dievo: „Kokį nuovargį aš patiriu, Viešpatie?“ Teisingai diagnozavus mūsų konkrečią išsekimo rūšį, maloningai ir greičiau pradėsime atsigauti.
Ar pastaruoju metu dirbate be perstojo?
Dažniausia nuovargio forma nieko nepasako apie tai, ką patyrėme vaikystėje ar apie mūsų sielų dvasinę būklę. Pavargstame, nes esame žmonės. Mūsų kūnai turi ribas. Jėzus buvo išsekęs nuo savo kelionės, todėl atsisėdo pailsėti prie šulinio. (Jn 4, 6) Tai tiesiog reiškia, kad didžiąją dienos dalį jis buvo ant kojų ir jautė skausmą. Toks nuovargis išgydomas, jei tiesiog padarysite fizinę pertrauką. Jums reikia poilsio dienos ir tai kaip reguliarų ritmą savo savaitės gyvenime. Dievo dovana – poilsio diena – yra jūsų draugas. Jums reikia popietės, kad galėtumėte pasėdėti prie šulinio ir pailsinti kojų raumenis bei kaulus.
Ar esate irzlus, priimate skubotus sprendimus ar pastaruoju metu puolate į neviltį?
Kai atsisakote fizinio poilsio kaip įprastos savo kasdienio darbo dalies, saugokitės trijų pagundų: irzlumo, skubotumo ir nevilties. Ezavas buvo išsekęs po ilgų įprastos dienos veiklų. Irzlus dėl nuovargio jis nusprendė atsisakyti savo prigimtinės teisės, kad greitai atsikratytų nuovargio. Fizinis nuovargis paverčia mus visus prastais sprendimų priėmėjais. (Pr 25, 29–30) Elijas buvo išsekęs po didžiulio pergalingo ir drąsaus tarnavimo laikotarpio. Išsekęs jis pradėjo manyti, kad yra vienišesnis, nei buvo iš tikrųjų, ir turi mažesnę ateitį, nei turėjo iš tikrųjų. Jam nereikėjo daugiau Biblijos studijų, sunkesnio darbo ar pastoracinių patarimų. Jo negalavimas buvo fizinis nuovargis. Vaistas buvo miegas, maistas, daugiau miego, daugiau maisto, ir tada jis vėl galėjo išgirsti Dievo šnabždesį. (1 Kar 19, 4–18) Kai du šimtai Dovydo kareivių nebegalėjo eiti toliau, jis davė jiems fizinį poilsį, o jis ir kiti nuėjo toliau. Tada Dovydas grįžo vėl maloniai juos pasveikinti, priešingai nei kiti, kurie būtų sugėdinę pavargusius. Priešingai šiems paniekos balsams, Dovydas palaimino išsekusius ir pagerbė juos už jų vietą ir vaidmenį tarp jo žmonių. (1 Sam 30, 21–25) Taip Viešpats ketina daryti su mumis.
Ar pastaruoju metu susidūrėte su daug liūdnų dalykų?
Kartais Jėzaus mokiniai miega dėl įprastų dienos darbų (Lk 9, 32). Kitais atvejais Jėzaus pasekėjai miega, nes juos vargina liūdesys. (Lk 22, 45) Kai esate pavargę, atkreipkite dėmesį į emocinės traumos ir liūdesio kiekį, su kuriuo neseniai susidūrėte. Kartais keturiasdešimties valandų darbo savaitė gali atrodyti kaip aštuoniasdešimt dėl sukauptos emocinės energijos kiekio. Reikia negražios maldos. Negražios maldos išlieja viską, kas mus neramina, skaudina, kelia grėsmę ir vargina. (Job 16:7; Ps 6:6; 69:3; Iz 38:14; Rd 5:5) Toks maldavimas neatrodo ir neskamba gražiai. Negražios maldos tampa maloningu Jėzaus būdu susidoroti su nuovargiu dėl liūdesio. Kartu su savo mieguistais ir kenčiančiais bendražygiais mes atsiliepiame į Jėzaus mokymąsi negražia malda. (Lk 22:46)
Ar pastaruoju metu nuveikėte daug gero, bet negavote pripažinimo?
Kartais nuolatinis gerų darbų darymas keistai mus vargina beviltiškumu ir nekantrumu. Beviltiškumas apima tada, kai atrodo, kad visi mūsų geri darbai neatsiperka, nekeičia dalykų ar neleidžia mums ar kitiems pasiekti rezultatų. Geri darbai turėtų mus nuvesti kažkur kitur, o ne čia daryti ką nors garsesnio. Pradedame galvoti: „kokia prasmė daryti visą šį gėrį?“ Atlygis neatitinka įdėto darbo. Pradedame abejoti gera ateitimi. Įsivaizduojame save darant tuos pačius senus gerus darbus, toje pačioje senoje vietoje, be pabaigos ir be jokio dėmesio. Jaučiamės linkę pasiduoti. Apima nuobodulys daryti gera. (Gal 6, 9) Kitais atvejais nusiviliame ir nekantraujame daryti gera tų pačių senų prieštaravimų kontekste. Norime, kad viskas pasikeistų, kad būtų lengviau. Pavargome bendrauti su tais pačiais irzliais žmonėmis; tomis pačiomis rūgštiomis užduotimis. Kantrybė suteikia mums ištvermės. Kantrybės praradimas, gebėjimo žvelgti į ateitį praradimas mus išsekina. (Apr 2, 3) Kantrybė ir viltis primena mums, kad nenaudojame Jėzaus tam, kad pasiektume ką nors kita, nei esame. Vietoj to, kur esame mes, yra vieta, kur yra Jis. Jo Dvasios vaisius ten, kur esame, yra mūsų poreikis.
Ar pradėjote ką nors naujo?
Kartais esame išsekę tiesiog todėl, kad nesame įpratę prie to, ko iš mūsų prašoma. Esame įpratę bėgti vieną mylią. Dabar mūsų prašoma nubėgti tris, o mūsų plaučiams ir raumenims reikia laiko pasivyti. Esame nuolankūs. (Jer 12, 5) Mums reikia laiko. Reikalingas augimas nuolat mus nulemia nuolankumo laikotarpiu, kuris meta mums iššūkį. Mes matome savo nuodėmes ir jaučiame savo ribas dažniau, nei norėtume. Pavargstame nuo poreikio augti; pavargstame sakyti, kad atsiprašome, būti tuo, kuris neturi visko, ko nori.